Manuka ir kiti vertinami pasaulio medūs: viržiai, sidras, juodgrūdė, čiobreliai

Tie, kurie pas mus ateina dėl manukos, dažnai žvalgosi ir kitų medų. Matome paieškas: ljunghonung — švedų viržių medus. Miel de nigelle — juodgrūdės medus. Jujubier — Jemeno unabių medus.

Toks smalsumas vertas atsakymo, nes vienos rūšies medų pasaulis iš tikrųjų žavus, o jį suprasti daug aiškiau parodo, kas manuka yra ir kas nėra.

Kas medų padaro „vertinamą"

Keturi dalykai įvairiomis proporcijomis.

Retumas. Medis, žydintis dvi savaites per metus viename slėnyje, duoda labai mažai medaus. Sunkumas. Kai kuriuos medus fiziškai sunku išimti iš korio. Grynumas. Tikrai vienos rūšies medui reikia avilių, išdėstytų ir perkeliamų tiksliai. Charakteris. Kai kurie medūs paprasčiausiai neprimena nieko kito.

Atkreipkite dėmesį, kad „brangus" ir „stiprus" savaime tame sąraše nėra.

Viržių medus (Calluna vulgaris)

Šiaurės ir Škotijos viržynų klasika ir vienas techniškai sunkiausiai išsukamų medų pasaulyje.

Viržių medus yra tiksotropinis: koryje jis elgiasi kaip drebučiai ir neišsisuka centrifūga kaip kiti medūs. Bitininkas turi jį spausti arba pirma pradurti kiekvieną akutę — lėtas, varginantis darbas, kuris vien paaiškina didelę kainos dalį. Rezultatas – nuo tamsaus gintaro iki rausvo, tirštas ir šiek tiek drebučių pavidalo, kartokai saldaus, dūmingo, beveik sūroko skonio, su neįprastai dideliu baltymų kiekiu. Jis taip pat sulaiko smulkius oro burbuliukus, todėl dažnai atrodo kiek drumzlinas.

Jei ieškojote ljunghonung, tai buvo jis — ir tai vienas didžiųjų Europos medų.

Sidro arba unabių medus (Ziziphus spina-christi)

Reguliariai tarp brangiausių pasaulio medų, garsiausias iš Hadramauto slėnio Jemene.

Unabis žydi trumpai, vietovė atoki ir sunki, o bitininkystės tradicija – šimtmečių. Medus tirštas, sviestiškas, sodriai karamelinės aukso spalvos, su turtingu, beveik vaisišku saldumu, visai nepanašiu į nieką iš europinio avilio. Kaina už kilogramą gali viršyti aukščiausias manukos pakopas — ir kaip su bet kuriuo retu ir garsiu medumi, tikrumas yra reali problema.

Juodgrūdės medus (Nigella sativa)

Tas, kuris reikalauja daugiausia atsargumo.

Nigelės medus — dažnai siejamas su Etiopija ir Egiptu — tamsus, pipirinis ir aiškiai sūrokas. Tačiau tikrai vienos rūšies nigelės medus retas, o didelė dalis to, kas parduodama šiuo pavadinimu, yra medus, sumaišytas arba paskanintas juodgrūdės aliejumi, o ne bičių surinktas nuo Nigella. Nė vienas variantas nėra nesąžiningas, jei tai parašyta etiketėje. Perskaitykite etiketę.

Čiobrelių medus

Didysis Graikijos medus, garsiausias nuo Himeto kalno prie Atėnų ir nuo žolelėmis apaugusių Kretos kalvų. Gintarinis, itin aromatingas, žolinis ir šiltas — jis neabejotinai skanauja krašto, iš kurio kilęs. Tai vienas ilgiausiai be pertraukos vertinamų medų pasaulyje: graikai apie jį rašė daugiau nei prieš du tūkstančius metų.

Kaštonų medus

Tamsus, beveik juodas, su ryškiu kartumu už saldumo ir stipriu medienos aromatu. Plačiai gaminamas Italijoje, Prancūzijoje ir Balkanuose. Turtingas mineralų ir lėtai kristalizuojasi. Jis visiškai skaldo žmones, o tai komplimentas.

Akacija, grikiai ir tupelo: trys kraštutinumai

Akacija (iš tikrųjų baltoji akacija, Robinia pseudoacacia) yra šviesiausias ir subtiliausias iš didžiųjų medų — beveik skaidrus, gėlėtas ir toks turtingas fruktozės, kad išlieka skystas metų metus.

Grikiai yra priešingybė: beveik juodi, salyklo, melasos pobūdžio, su kaimišku gyliu, kurį mėgsta Rytų Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Tupelo iš Floridos pelkių garsėja pirmiausia vienu dalyku: dėl cukrų pusiausvyros jis praktiškai niekada nekristalizuojasi. Blyškiai auksinis, kriaušės atspalvio, ir geografiškai apribotas keliomis upių baseinų vietovėmis.

Žemuoginis medis: karti retenybė

Sardinijos žemuoginio medžio medus, renkamas vėlyvą rudenį, kai beveik niekas kitas nežydi. Jis tikrai kartus — ne kartokai saldus, o kartus — ir yra vienas rečiausių bei brangiausių Europos medų. Įgytas skonis, kurį atsivertusieji karštai gina.

Kur yra manuka

Perskaitykite stulpelį „kodėl vertinamas" iš viršaus į apačią, ir manukos eilutė išsiskirs dėl priežasties, neturinčios nieko bendra nei su skoniu, nei su retumu.

Kiekvienas kitas šio sąrašo medus vertinamas už tai, koks jis yra. Manuka – vienintelis, vertinamas už junginį, kuris matuojamas.

Viržių medus neturi pakopos. Niekas nespausdina skaičiaus ant čiobrelių medaus stiklainio. Sidras parduodamas dėl reputacijos ir kilmės. Tik manuka turi laboratorinę vertę — MGO, perskaičiuotą į UMF skalę — plius Naujosios Zelandijos valstybinį tyrimą, nustatantį, ar ją apskritai galima teisėtai vadinti manuka. Todėl manukos etiketė atrodo kaip techninis dokumentas, o kaštonų medaus — kaip eilėraštis.

Verta būti sąžiningiems dėl to kainos. Išmatuojamumas saugo jus nuo klastočių rinkos; jis taip pat daro manuką mažiau romantišką nei sardiniškas kartus medus, kurį lapkritį surenka viena šeima.

Medaus lentynos kūrimas

Jei mėgstate manuką, kitas žingsnis nėra daugiau manukos. Tai kontrastas.

Gera trijų stiklainių lentyna: manuka dėl gylio, akacija kitam spektro galui — šviesi, švelni, be galo naudinga — ir vienas charakteringas medus, kurio niekada neragavote: viržių, kaštonų ar čiobrelių.

Ragaukite juos kaip vyną: po mažą šaukštelį kiekvieno, nuo šviesiausio iki tamsiausio, tarp jų geriant vandens. Skirtumai kur kas didesni, nei dauguma tikisi, ir tai amžiams pakeis, kaip skaitote medaus etiketę.

Svarbiausia

Manukos vieta – lentynoje su viržių medumi, sidru, čiobreliais ir žemuoginiu medžiu; visi jie vienos kilmės medūs su tikra istorija ir tikra priežastimi kainuoti tiek, kiek kainuoja.

Ją skiria ne tai, kad ji geresnė, o tai, kad ji vienintelė patikrinama skaičiumi. Jei atėjote čia iš paieškos ljunghonung ar miel de nigelle, sekite tuo smalsumu — o jei pirma norite suprasti skaičių ant manukos stiklainio, pradėkite nuo mūsų MGO – UMF perskaičiavimo lentelės.